1. Vaizdinės charakteristikos
Spalva ir vienodumas: Stabili patina paprastai pasirodo kaip tanki, vienoda, tamsiai rudi ir juodai pilkos spalvos sluoksnis su matiniu ar šiek tiek blizgančiu apdaila. Jis turėtų uždengti visą paviršių be akivaizdžių plikų dėmių, raudonų rūdžių dryželių ar pleiskanojimo.
Paviršiaus tekstūra: Sluoksnis turėtų jaustis tvirtas ir prigludęs, kai švelniai trinamas pirštu ar audiniu, paliekant mažai arba be palaidų rūdžių dalelių. Nestabilus rūdis, atvirkščiai, dažnai būna miltelinis, pleiskanojęs ar netolygiai spalvotas (pvz., Ryškiai raudonas arba oranžinis).
2. Fizinis vientisumas
Sukibimas: Rūdžių sluoksnis neturėtų nulupti, lusti ar atskirti nuo plieninio substrato, kai jis patiria šviesos mechaninį įtempį (pvz. Stabilus patina tvirtai sujungia su metalu, veikdamas kaip kliūtis nuo tolesnės korozijos.
Tankis ir storis: Nors storis gali skirtis, stabilus sluoksnis paprastai yra tankus ir kompaktiškas, ne porėtas ar per daug storas. Pernelyg storas, laisvas rūdis (dažnai su sluoksniuota struktūra) rodo nuolatinę, nekontroliuojamą koroziją.
3. Cheminė sudėtis
Lydinio praturtinimas: Oro plienas turi tokių elementų kaip Cu, CR, Ni ir P, formuojant migruojančius rūdžių sluoksnį. Šiuose elementuose praturtinta stabili patina, sudaranti netirpius junginius (pvz., Vario oksidus, chromo hidroksidus), kurie sumažina vandens ir deguonies pralaidumą. Tai galima patvirtinti naudojant tokius metodus kaip rentgeno fluorescencija (XRF) arba energijos dispersinė rentgeno spindulių spektroskopija (EDS), kad būtų galima nustatyti padidėjusį šių lydinių lygį rūdyje.
PH ir elektrocheminis stabilumas: Stabilus sluoksnis linkęs sukurti šiek tiek šarminę mikroaplinką (pH ~ 8–9), kuris slopina tolesnį koroziją. Elektrocheminiai tyrimai, tokie kaip korozijos potencialo ar atsparumo poliarizacijai matavimas, gali reikšti, kad sumažėjęs aktyvumas stabilias patinas rodo mažą korozijos srovės tankį, atspindintį minimalų nuolatinį metalo praradimą.
4. Aplinkos poveikio laikas
Natūralioje lauko aplinkoje, kai oro plienas paprastai užtrunka 1–3 metus, kad būtų suformuota stabili patina, atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip drėgmė, krituliai ir teršalų kiekis. Atšiaurioje ar aukšto druskos aplinkoje (pvz., Pakrantės zonose) formavimo procesas gali užtrukti ilgiau, o sluoksnis gali būti mažiau stabilus be papildomo gydymo.
